Gyvenimo vadyba » Vytautas

Parduotuvė

Vytautas — Thu, 10 Nov 2011 17:53:38 +0000

1. Baigėsi namie varškė, teko eiti į parduotuvę. Ausis vis dar buvo užgulę. Labai smagiai lauke lijo, todėl kelias neprailgo. O jo beveik ir nebūta. Artimiausia varškės krautuvė buvo kampiniame name pirmoje sankryžoje nuo namų. Pravėrus duris, visuomet pasitikdavo švelnus rūkytų gaminių kvapas, užburiantis – taip pagalvodavau – kiekvieną čia užsukantį vadybininką. Trejetas jų jau stovėjo eilėje: vienas su planšetiniu, antras su kauke rankoje – nusiimdavo tik parduotuvėse, trečias, kadangi stovėjo paskutinis – manė spėsiąs trumpai įsijungti ir dirstelti į savo laiškus nešiojamame kompiuteryje, todėl buvo pasidėjęs jį ant prekystalio. Ketvirtas stovėjo turkas. Peilį paėmęs pardavėjęs kažką mosikavo ant pjaustymo lentos. Visi bijojo, kad jis neatsigręžtų su gražiai išpjaustinėta gėle arbūze. Visi norėjo kuo greičiau atlikti savo pirkinius ir skubėti prie kitų dienos reikalų. Aš atsistojau priekyje eilės, kadangi šiek tiek pažinojau pardavėją. Jis mane aptarnavo pirmą. Sumokėjau ir pasitraukiau į šalį, kad galėčiau vėl stebėti, kas vyksta parduotuvėje. Vienam vadybininkui neužilgo kažkas paskambino – jis užleido turką į priekį, nes pokalbis nusimatė ilgas ir įtemptas. Pasitraukė į parduotuvės kampą, kad galėtų susikaupti ir netrukdyti kitų.

Pavasaris

Vytautas — Wed, 09 Nov 2011 07:25:28 +0000

1. Pasispjaudė delnus ir švelniai pradėjo trinti vieną į kitą – ruošėsi ekstraordinariniam savo gyvenimo siužetui. Šalia vonios stovėjo statinė raugintiems kopūstams, šlapias rankšluostis, keletas sudžiūvusios duonos gabaliukų. Ką tik atbėgusi pelė jau bandė graužti vieną jų. Atsikosėjo ir toliau.

Delnai pamažu šilo ir pasidengė vientisa plona plėvele, kurios kaip tik reikėjo šiam darbui atlikti. Tačiau dar reikėjo patrinti bent 10 minučių, kad plėvelė virstu blizgia ir tampria kaktomuša bet kokiam daiktui atsidūrusiam plaštakoje. Šitaip besiruošdamas ėmė svajoti apie pavasarį. Prisiminė, kaip mėgsta susirasti ne per atvirą saulei vietelę, pasitiesti rankšluostį ir sėdėti. Purpstanti gamta pavasarį atrodė panaši į bobą, be perstojo geriančią jau 7 dienas iš eilės – be pertraukos. Tai vat, į ją ir spoksodavo. Niekaip nesuprasdavo, kaip moterys šitaip gali. Viena kaimynę turėjo tokią pat. Kaip kokį pavasarį. Bet, aišku, į ją nepažiūrėsi pasitiesęs ranškluosčio vis dar įšąlusioje pievelėje. Nebent gertum kartu ir pasiprašytum į svečius. Tačiau geriant vaizdas jau nebe tas. O vat į pavasario bobą žiūrėti blaiviam visai kas kita. Jis geriau grįžęs prisigerdavo. Kad greičiau sulauktų ryto ir vėl galėtų bėgti į pievą spoksoti į bobą. O ta ten purpsta, kokius bent jau 3 mėnesius kiekvienais metais – pagal nutylėjimą.

Prieš keturis metus, jam taip besėdint, atėjo dar vienas toks pat – ir atsisėdo netoliese. Sėdėjo gal kokią valandą, po to pradėjo pliurpt apie kažkokį tinstantį savo šunį, kuris jam neva vaidenąsi šiame nuostabiame kraštovaizdyje. Ir kad po jo stipimo, jis nuolat čia ateina prisiminti tą šunį. Bet tai buvo vienintelis kartas, kada jis čia lankėsi, melagis, žodžiu.

Po šio netikėto trumpalaikio svečio, jis vienintelį kartą trumpam susimąstė žiūrėdamas į purpstančią bobą. Viena vieta gal ir galėjo būti panaši į putlią šuns ausį ar šlapią nosį, bet šiaip tai – gryniausia pijokė. Ir toliau sėdėjo valandas kol sutemdavo ir vaizdą pakeisdavo keletas ryškių apžvietimo lempų.

Keisti klausimai

Vytautas — Tue, 08 Nov 2011 11:44:32 +0000

1. Nugyvenęs nemenką atstumą nuo namų, Operus ėmė save kamuoti keistais klausimais. Vienas intensyviausių ir sunkiausių buvo “Kodėl aš?”. Kitas – “Kodėl man?”. Ypač jį stebino, kad tokie klausimai jį užpuolė ne maištingoje jaunystėje, bet brandžiame, kone pensijiniame amžiuje. Jam pradėjo viskas nesisekti: kepa kiaušinienę – prisvyla, nueina į darbą – susipyksta su bendradarbiais. Bet baisiausi buvo tie nesibaigiantys, galvoje ūžiantys klausimai. Jis buvo – niekam nesakęs – pasitikrinti net pas daktarus. Bet, žinoma, gydytojai sielos dalykų negydo.

Žibintai

Vytautas — Mon, 07 Nov 2011 11:20:38 +0000

1. Saulė nusileido, užsižiebė ryškūs gatvių žibintai. Žmonės plūdo į gatves. Buvo jausti pakili šventinė nuotaika. Ties vienu gatvės prekeiviu būriavosi didesnė grupelė smalsuolių. Vardų nenuspėsi, bet juos kažkas ten tikrai traukė. Vienas jų rūkė didelius kamuolius į viršų verčiančią pypkę, todėl buvo šiek tiek atsilošęs ir primerkęs dešinę akį. Kitas vis išsitraukdavo kietą saldainį iš kišenės ir įsimesdavo greitu judesiu į burną, kad nepražiopsotų ko nors. Švelniai alkūne kumščiuodamas kaimyną. Vienas laimingasis jau brovėsi pro minią atgal, likusiųjų šurmulys ir riksmai suintensyvėjo. Kas sekantis?

2. Jauna porelė šiek tiek atokiau nuo gatvės, prie vieno namo sienos, apsikabinę šnekučiavosi. Gatvės lempos apšviesto apskritimo kraštas kaip tik baigėsi ties šia pora. Jie beveik nedarė jokių judesių. Gal šiek tiek daugiau judėjo galvos, plaukai.

3. Gražioje gatvės medžių alėjoje buvo du nedideli tarpai – kelmai. Du medžius nulaužė neseniai praūžusi vėtra. Teko juos pašalinti. Kaip tik ant vieno iš jų šiuo metu sėdėjo laikrodininkas Litajevas, šiam vakarui jau baigęs savo darbus ir uždaręs krautuvę.

Kvietkauskas

Vytautas — Sun, 06 Nov 2011 09:47:34 +0000

1. Kvietkauskas kaip niekada ilgai žiovavo ir rąžėsi šį rytą. Niekaip negalėjo prabusti, galva išliko sunki ir, tarsi, vis dar kažką sapnavo. Alaus nesinorėjo, tačiau paėmė vieną keptos duonos su česnaku gabaliuką, atsikando. Keli kmynai nukrito ant antklodės. Pasijuto geriau. Užsinorėjo ir alaus gurkšnelio. Gurkštelėjo. Vėl žiovulys ir rąžymasis. Užsitraukė antklodę ant pečių, nes kažkaip pravėso. Atsiriaugėjo. Vėl miego banga užėjo. Galėjo kristi negyvas, nakties kaip nebūta. Bet susiėmė. Palauks, pagalvojo.

Mažasis t

Vytautas — Sat, 05 Nov 2011 08:07:07 +0000

1. Laikas slinko lyg ir įprastu tempu, bet kambaryje nebuvo nei vieno daikto, kuris koncentruotų dėmesį ar bent jau žvilgsnį. Kartais lyg buvo jaučiamas stipresnis kvapas ar kažkoks labiau išsiskiriantis garsas. Tačiau Mažasis t silpnai girdėjo, o kvapai jo niekada nejaudindavo. Jis kartais pasirąžydavo, sukeisdavo koją ant kojos ir toliau sėdėjo. Lyg ir miręs kažkas neseniai buvo, bet tiksliai prisiminti negalėjo. Žmogaus artimumo laipsnį jis nustatinėdavo labai sunkiai ir vangiai. O mirdavo juk daug žmonių ir beveik kasdien. Nutarė palaukti ryto. Gal patekės ant sienos saulė?

Svetas (II)

Vytautas — Fri, 04 Nov 2011 16:33:03 +0000

Tęsia

3. Jį dar beeinantį iki šios vietos ėmė persekioti įspūdis, kad jo rankos jam teikia kažkokį malonumą. Jis dar niekad nebuvo jautęs panašios pagarbos savo rankoms ir jomis taip didžiavęsis. Svetas norėjo prisiliesti prie savo rankų ir joms atsidėkoti, tačiau – normalu – kad savo rankomis to padaryti negalėjo, todėl nepastebėjo, kaip pradėjo daryti keistus judesius. Galiausiai jam toptelėjo į galvą, kad gali paliesti rankas lūpomis ir jas pabučiuoti. Juk taip žmonės išreiškia kilnius ir nuoširdžius jausmus.

4. Kai kilo ši mintis, jis jau sėdėjo ir buvo pastebėjęs akiniuotą asmenybę kitoje gatvės pusėje.

- Kairy! – pašaukė Svetas. Akimirką jam toptelėjo, kad tai Saulius Kairys, jo bendramokslis iš Gudelių. Laimė tuo metu važiavo kažkoks pižonas išblizginta senovine garsiai kriokiančia mašina ir jo šauksmas liko tyruose. Net praeiviai į tai neatkreipė jokio dėmesio.

Svetas šią asociaciją greitai užmiršo ir dabar jį apėmė atkaklūs sprendimai, kokio tikėjimo tas žmogus. Ir lygiagrečiai vis dar nedavė ramybės rankos.

Svetas

Vytautas — Thu, 03 Nov 2011 16:19:49 +0000

1. Svetas sėdėjo truputėlį nevalingai laužydamas rankas, tarsi miego norėdamas ar ketindamas greičiau išvynioti Kalėdų dovanėles. Nors iki šios šventės dar buvo likę keletas mėnesių. Gerą valandą nei vienas iš praeivių į jį neatkreipė dėmesio. Svetas irgi nekreipė į juos dėmesio. Jo žvilgsnis stabtelėdavo ties kitoje gatvės pusėje stovėjusiu identišku suoliuku, ant kokio sėdėjo jis pats.

2. Ten jau kuris laikas perdėtai ramiai buvo įsitaisęs pusamžis kitatikis, o gal pasaulietis – sunku buvo suprasti. Vieni akiniai ant nosies, kiti švarko kišenėje. Akivaizdžiai žmogus neturėjo pinigų pasidaryti vienų akinių su abejomis funkcijomis. Jis buvo toks ramus, kad atrodė, jog tai daro nevalingai. Tiesa, Sveto keistas elgesys prasidėjo dar gerokai iki pasirodant tai žmogystai kitoje gatvės pusėje.

Tęsia

Mėlyna

Vytautas — Wed, 02 Nov 2011 21:26:42 +0000

1. Grįžęs po darbo namo Kyma ėmė mėlynuoti, lėtai ir pamažu. Pastebėjo tai tik po trijų valandų, žiūrėdamas muzikinius klipus per atitinkamą televizijos kanalą. Pirmiausia jam pasirodė mėlynesnis nei įprasta jo kairės rankos mažasis pirštas. Pajudino jį – nieko. Skausmo taip pat nejuto. Pamanė, nieko baisaus. Įsipylė dar alaus.

2. Kyma ilgai žiūrėdavo vakarais televizorių. Tik dar po trijų keturių valandų, apie antrą nakties, pastebėjo, kad pamėlynavo visa ranka iki pat alkūnės. Pakišo po karštu vandeniu, mėlynumas šiek tiek atslūgo, tačiau visvien paskambino medicinos pagalbai.

Sargas

Vytautas — Tue, 01 Nov 2011 21:06:50 +0000

1. Kiemo sargas buvo labai išsilavinęs žmogus.

2. Galėjo įsiminti kiekvienos dienos įvykius, jeigu jam pačiam kildavo toks poreikis. Prisimindavo beveik viską.

3. Galėjai klausti, kiek lapų nukrito spalio 15 d. Ir jis pasakydavo nei nemirktelėjęs.

4. Dėvėjo tokią keistą senovišką rusišką kepurę, nesvarbu koks metų laikas buvo. Ir ant tos kepurės buvo maždaug centimetro ilgio antsiuvas, piniuaro tipo. Ėjo ne tik sargo bet ir šlavėjo pareigas. Jo šluota judėjo lėtai lėtai, kaip 1000 metų senumo senbernaras. Per kiemą per dieną praeidavo vidutiniškai du žmonės. Sargaut buvo nesunku, tačiau tvarkymosi nuolat pakakdavo.