(balsavo: 1)1. Pasispjaudė delnus ir švelniai pradėjo trinti vieną į kitą – ruošėsi ekstraordinariniam savo gyvenimo siužetui. Šalia vonios stovėjo statinė raugintiems kopūstams, šlapias rankšluostis, keletas sudžiūvusios duonos gabaliukų. Ką tik atbėgusi pelė jau bandė graužti vieną jų. Atsikosėjo ir toliau.
Delnai pamažu šilo ir pasidengė vientisa plona plėvele, kurios kaip tik reikėjo šiam darbui atlikti. Tačiau dar reikėjo patrinti bent 10 minučių, kad plėvelė virstu blizgia ir tampria kaktomuša bet kokiam daiktui atsidūrusiam plaštakoje. Šitaip besiruošdamas ėmė svajoti apie pavasarį. Prisiminė, kaip mėgsta susirasti ne per atvirą saulei vietelę, pasitiesti rankšluostį ir sėdėti. Purpstanti gamta pavasarį atrodė panaši į bobą, be perstojo geriančią jau 7 dienas iš eilės – be pertraukos. Tai vat, į ją ir spoksodavo. Niekaip nesuprasdavo, kaip moterys šitaip gali. Viena kaimynę turėjo tokią pat. Kaip kokį pavasarį. Bet, aišku, į ją nepažiūrėsi pasitiesęs ranškluosčio vis dar įšąlusioje pievelėje. Nebent gertum kartu ir pasiprašytum į svečius. Tačiau geriant vaizdas jau nebe tas. O vat į pavasario bobą žiūrėti blaiviam visai kas kita. Jis geriau grįžęs prisigerdavo. Kad greičiau sulauktų ryto ir vėl galėtų bėgti į pievą spoksoti į bobą. O ta ten purpsta, kokius bent jau 3 mėnesius kiekvienais metais – pagal nutylėjimą.
Prieš keturis metus, jam taip besėdint, atėjo dar vienas toks pat – ir atsisėdo netoliese. Sėdėjo gal kokią valandą, po to pradėjo pliurpt apie kažkokį tinstantį savo šunį, kuris jam neva vaidenąsi šiame nuostabiame kraštovaizdyje. Ir kad po jo stipimo, jis nuolat čia ateina prisiminti tą šunį. Bet tai buvo vienintelis kartas, kada jis čia lankėsi, melagis, žodžiu.
Po šio netikėto trumpalaikio svečio, jis vienintelį kartą trumpam susimąstė žiūrėdamas į purpstančią bobą. Viena vieta gal ir galėjo būti panaši į putlią šuns ausį ar šlapią nosį, bet šiaip tai – gryniausia pijokė. Ir toliau sėdėjo valandas kol sutemdavo ir vaizdą pakeisdavo keletas ryškių apžvietimo lempų.