1. Baigėsi namie varškė, teko eiti į parduotuvę. Ausis vis dar buvo užgulę. Labai smagiai lauke lijo, todėl kelias neprailgo. O jo beveik ir nebūta. Artimiausia varškės krautuvė buvo kampiniame name pirmoje sankryžoje nuo namų. Pravėrus duris, visuomet pasitikdavo švelnus rūkytų gaminių kvapas, užburiantis – taip pagalvodavau – kiekvieną čia užsukantį vadybininką. Trejetas jų jau stovėjo eilėje: vienas su planšetiniu, antras su kauke rankoje – nusiimdavo tik parduotuvėse, trečias, kadangi stovėjo paskutinis – manė spėsiąs trumpai įsijungti ir dirstelti į savo laiškus nešiojamame kompiuteryje, todėl buvo pasidėjęs jį ant prekystalio. Ketvirtas stovėjo turkas. Peilį paėmęs pardavėjęs kažką mosikavo ant pjaustymo lentos. Visi bijojo, kad jis neatsigręžtų su gražiai išpjaustinėta gėle arbūze. Visi norėjo kuo greičiau atlikti savo pirkinius ir skubėti prie kitų dienos reikalų. Aš atsistojau priekyje eilės, kadangi šiek tiek pažinojau pardavėją. Jis mane aptarnavo pirmą. Sumokėjau ir pasitraukiau į šalį, kad galėčiau vėl stebėti, kas vyksta parduotuvėje. Vienam vadybininkui neužilgo kažkas paskambino – jis užleido turką į priekį, nes pokalbis nusimatė ilgas ir įtemptas. Pasitraukė į parduotuvės kampą, kad galėtų susikaupti ir netrukdyti kitų.
Parduotuvė
(balsavo: 3)