(balsuokite)
1. Ego išnykimas dažniausiai aplanko, kuomet žmogaus niekas nesupranta, nenori su juo kalbėtis, nenori kartu spręsti klausimų ir pan.
2. Ego išnykimas paprastai yra liūdnas ir keliantis sielvartą dalykas.
3. Tačiau daugelyje rytietiškų kultūrų ego sunaikinimas yra siekiamybė, kuriai žmonės aukoja savo gyvenimą.
4. Žmogus labai įpratęs, kad jo kažkas klausytų ir elgtųsi pagal jį.
5. Jį labai žeidžia, kai kas nors daroma ne pagal jo norus ar sumanymą.
6. Žmogui ima atrodyti, kad jis nyksta.
7. Jeigu neliūdėtume ir leistume šiam neutraliam santykiui į mus vystytis, “išgaruotume” ir mūsų ego nebeliktų. Taptume prie nieko neprisirišusiais ir nieko nelemenčiais žmonėmis. Išnyktume pasaulyje ir taptume tikrąja jo dalimi.
Žymės: ego, ego išnykimas, rytietiškos kultūros, žmogaus sumanymas
1 Trackbacks
You can leave a trackback using this URL: http://www.gyvenimovadyba.lt/2009/07/ego-isnykimas/trackback/
[...] Rytuose siekiama jo atsikratyti, tačiau ir ten tai bus nelengva padaryti rašantiems [...]
9 Comments
Vytautai, gerbiu kad užkabinta ego tema, tačiau įdomu iš kur šios surašytos išvados? Jei tai asmeninis subjektyvus pamastymas apie tai “kas yra ego”, tuomet tu tiesiog išdėstei savo mintis ir pasirenku pripažinti, kad gali būti ir toks požiūris.
Pagal tavo apibūdinimus turiu savo versiją ir mano manymu tu paminėjai ego ligas, o ne jo išnykimo priežastis.
1. Tai ignoravimas. Antausis susireikšminimui.
2. Tai depresija (savęs gailėjimas) Vėl tas susireikšminimas,
3. Tent jie neaukoja savo gyvenimus, o paskiria ar pasirenka aukštesnius būties lygius.
4. Įpročiai yra proto, o ne sielos problemos. Ego – proto produktas.
5. Čia tiesioga kaprizas. Susireikšminimas “again”
6. Kai žmogui atrodo kad jis nyksta, tai arba jam vėžys, arba nepilnavertiškumo kompleksas.
7. Tapti tikrąja pasaulio dalimi yra nušvitimas, o tai tikrai ne išnykimas. i
Smagu buvo pasidalinti kitokiu požiūriu.
P.S
))
Su išminties skleidimu reikia būti delikačiam. Dar paims kas ir patikės
tu jau nepyk, bet nesąmonių prirašei. Pagalvok apie senus žmones, kurie nuolat rymo prie lango, o anūkus pasirįžę maitinti nuo saulėlydžio iki aušros. Tikrai ne dėl to, kad norėtų susireikšminti, bet kad būtų reikalingi. Kad jų buvimas būtų prasmingas. Tik tiek.
O dabar perskaityk trumpą Vytauto straispnį iš naujo.
”Kai žmogui atrodo kad jis nyksta, tai arba jam vėžys, arba nepilnavertiškumo kompleksas”- kas cia per mastymas?
Idomiai Aris reiskia mintis…
Ačiū Ariui už solidų ir rimtą komentarą. Dėl delikatumo yra tiesos, bet čia ir yra blogas, kad galėtum kalbėti subjektyviai.
O kitas pastabas, Ari, aš taip pat priimu. Tiesiog mes naudojam kitokius žodžius, o prasmę jais reiškiama tą pačią. “Aukoja savo gyvenimus” būtent ir turėjau omenyje “aukštesnius būties lygius”. Bet mano blogo principas yra rašyti kuo paprastesniais žodžiais apie kartais ne visai paprastus dalykus. Yra žmonės, kurie nesidomi rytų religijomis ir jiems “būtis” ir jos “lygiai” gali tiesiog nieko nereikšti. Bet sutinku, kad “gyvenimo aukojimas” taip pat nėra tikslus įvardijimas. Visuomet lauksiu komentaruose tokių pataisymų ir korekcijų.
Tas pats su “išnykimu” ir “nušvitimu”.
“Nyksta” turiu galvoja taip pat sakykime “nušvitimą”. Bet, deja, vakarietis pirmiau nyksta, ir retas spėja laiku pasukti į nušvitimą.
P, be vardo aka to Aris,
Nepykstu, nes matau, kad nelabai galime diskutuoti apie ego, nes kardinaliai skirtingai suvokiam kas tai. Gal tiesiog nesupratau ką Vytautas “tarp eilučių” norėjo pasakyti. Parašiau asmeninė nuomonę. Tikrai nesiekiau atversti į savo tikėjimą
Kiekvieno žmogaus gyvenimo prasmė priklauso nuo jo paties, o ne nuo anūkų, šuniukio ar kaimyno. Gyvenimo pilnatvė, asmeninis, o ne kolektyvinis projektas. Noras būti reikalingu – apsurdiškas tikslas. Tai resursinis požiūris į save kaip į asmenybę. Nuvarytus arklius nušauna. Į kokią padėtį save įdėsi, tokį rezultatą ir gausi. Niekas be priežasties ir savaime nevyksta.
Nemanau kad įmanoma čia ginčą pakurti, nes sutinku su viskuo ką bepasakysi toliau. Tai bus tik tavo asmeninė nuomonė, o kiekvienas turi į tai teisę.
———————————-
Milda,
Dėkui už komplimentą kad įdomiai reiškiu mintis. O kaip tau atrodo kas darosi kai žmogus nyksta? Manau tam gali būti fizinės, mentalinės ir dvasinės prižastys.
———————————
Vytautai,
Terminologijos suvienodinimo procesas, visuomet palengvina galimas diskusijas. Pirmą žingsnį manau jau padarėme. Manau kad būtų tikrai įdomu padiskutuoti pasirinkta tema ir pasidalinti skirtingu suvokimo rakursu. Tai visuomet praturtina jau turimą požiūrį.
Uch… pavargau čia su trimis iš karto
)
Man patinka ieškoti kiekvieno žmogaus mąstyme tam tikrų pozityvių taškų. Todėl “to aris” man atrodo taip pat kalba teisingai ir šiame ginče aš nelabai pastebiu tvirtą pagrindą. Mūsų kultūra labai skirtinga nuo rytinės pasaulio dalies. Todėl nesusirekšiminimas pas mus gali įgyti visai kitas formas. Ir nemanau, kad “to aris” minimi senukai negalėtų susikalbėti su budistų vienuoliu.
Aš turiu minty ne tuos, kurie tiesiogine prasme gyvena dėl vaikų, nes jiems tai iš tikrųjų vienintelė gyvenimo “prasmė”. Bet tuos, kurie pilnai suvokia savo vertės trapumą ir nemato problemų dalintis viskuo ką turi su vaikais bei kitais aplinkiniais.
Beje, jeigu norite užauginti dorus ir tikrus vaikus, duokite jiems labai saikingai.
Sutinku su Ariu, žmogus nyksta, kai išsenka jo dvasinės jėgos. Tačiau nepatiko mintis, jog žmogų naikina vėžys. Taip, jis suteikia fizinį diskomfortą, bet žmogus gyvena, gali reikšti mintis ir jaustis pilnaverčiu (bent jau dažniausiai). Sirgdamas žmogus pereina daug stadijų: ligos neigimas, gailestis sau, susitaikymas…. Tačiau nemanau, jog sergantis norėtų pripažinti, kad jis nyksta?!
Prisistačiau. Kad galėtumėt paprasčiau atsakyti į mano komentarą
Atsiprašau, jeigu mano komentaras atrodė kategoriškas.
Ariui:
1. Nemanau, kad negalim diskutuoti apie ego. Aš suprantu, ką nori pasakyti, tik nesutinku su tavo pozicija. Ir gerbiu tavo poziciją gerbti manąją.
2. Jeigu būti reikalingu yra absurdiškas tikslas, tai koks gi tikslas yra tas “aukštesnis”, vertas nebūti išvadintas absurdišku? Noras būti nereikalingu?
3. Sakai, noras būti reikalingu yra “resursinis” požiūris į save. Galbūt. Tačiau tiesa ta, kad tiesiog davei pavadinimą savybei, kuria pasižymi kiekvienas žmogus. Daugiau ar mažiau.
4. Prieštarauji pats sau. Sakai, kad tapti pasaulio (t.y. kolektyvo) dalimi yra nušvitimas, o po to teigi, kad žmogaus gyvenimo prasmė yra išskirtinai asmeninis reikalas. Tai kame visgi laimė – būti kolektyvo dalimi, ar priklausyti tik pačiam sau?
5. Niekas be priežasties ir savaime nevyksta. Atskira tema. Mano nuomonė kardinaliai priešinga.
P.S.
Nepriimk to asmeniškai, bet mėgsti naudoti daug “protingų” žodžių. Kažkada skaičiau vieną labai teisingą sentenciją: “Nevartokite didelių žodžių, jie reiškia taip mažai”.
Tai bent diskusija užvirė…